Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė yra ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ilgu karščiavimu, bendru bakterinių toksinų poveikiu organizmui, bakterijų buvimu kraujyje, padidėjusia blužnimi, raudonų taškelių formos odos bėrimu. Užsikrėsti vidurių šiltine gali bet kuris asmuo. Jaunesni žmonės yra imlesni, o persirgę ir paskiepyti įgyja specifinį imunitetą.Tifo pavadinimas yra kilęs iš graikiško žodžio typhos, lietuviškai reiškiančio rūkas. Anksčiau tifais buvo vadinamos visos šiltinės, kurioms būdinga sutrikusi sąmonė. Tik 1829 m. S. Liuji (Ch. Louis) pirmą kartą pavartojo vidurių šiltinės (typhus abdominalis) terminą, atskirdamas ją nuo kitų šiltinių.

Vidurių šiltinės lazdelė gana atspari aplinkos veiksniams. Drėgnoje aplinkoje ji gali ilgokai išsilaikyti, pvz., vandenyje — mėnesį, ant daržovių — 3 savaites, o esant palankioms sąlygomis net 1—3 mėnesius. Tačiau ji neatspari didelei temperatūrai, 58 °C temperatūroje žūva per 30 min., 100 °C — iš karto. Ji jautri šviesai ir išdžiūvimui, mažai atspari dezinfekuojančioms medžiagoms.

Kaip užsikrečiama vidurių šiltine?

Vidurių šiltinės šaltinis yra ligoniai, sveikstantys žmonės ir sveiki bakterijų nešiotojai. Nuo ligos pradžios, ypač antrosios jos pusės, daug bakterijų išsiskiria su užsikrėtusio žmogaus išmatomis, šlapimu, skrepliais. Daugumai sveikstančių per tam tikrą laiką bakterijos išnyksta, bet apie 3-5% jų ilgam lieka bakterijų nešiotojai. Vidurių šiltinės bakterijos randamos nešiotojų kepenyse, tulžies latakuose arba šlapimo takuose ir nuolat arba periodiškai išsiskiria su išmatomis arba šlapimu. Vidurių šiltinės bakterijų nešiotojai dažnai serga tulžies akmenlige arba tulžies pūslės bei latakų uždegimu. Svarbiausi bei pavojingiausi yra ūminiai nešiotojai bei ilgą laiką nešiojantys vidurių šiltinės užkratą.

Sergamumas vidurių šiltine yra nuolatinis (endeminis) tam tikrose pasaulio kraštuose, pasireiškiantis miestuose ir kaimuose atsitiktiniais ir, rečiau, grupiniais susirgimais. Dažniau sergama vasarą ir rudenį, kai daugiau vartojama nevirinto vandens, pieno, vaisių, uogų ir daržovių, kai padaugėja musių, kai esti susilpnėjęs žmonių skrandžio barjeras dėl dažnesnių vidurių sutrikimų. Gana dažnai vidurių šiltinė pasireiškia įvairaus masto grupiniais protrūkiais ir epidemijomis, kurios priklauso nuo vyraujančio perdavimo veiksnio ir gali būti sukeltos dėl vandens, maisto ir buitinių faktorių.

Vandens kilmės:

Vandens kilmės vidurių šiltinės epidemijos kyla, kai vandens šaltiniai užteršiami bakterijų nešiotojų fekalijomis. Per vandenį užsikrečia apie 30% visų sergančiųjų vidurių šiltine. Užsikrečiama geriant vandentiekio, šulinių, upių ir ežerų vandenį. Anksčiau miestuose kildavo didelės vandens kilmės epidemijos po potvynių, sugedus arba užsiteršus (dėl avarijos) vandentiekiui ir dėl nepakankamos sanitarinės priežiūros. Šie veiksniai ypatingai svarbūs poilsiautojams, keliaujantiems į šalis, kur prasta vandens priežiūra bei tiekimas.

Vidurių šiltine užsikrėtus per vandenį, būdinga tai, kad protrūkiai prasideda staiga bet kuriuo metų laiku. Liga plinta kvartaluose, kur vartojamas užkrėstas vandentiekio vanduo. Kaimo vietovėse pasitaiko protrūkių, dėl šulinių vandens. Užkrėtimo galimybė nuo upių vandens yra retesnė. Ji kyla, kai gyventojai nuolat vartoja užterštą fekalijomis vandenį. Vandens kilmės vidurių šiltinės susirgimas būna lengvesnis, nuo jos mažiau miršta užsikrėtusiųjų.

 Buitiniai faktorių kilmės:

Buitinių epidemijų pasitaiko šeimose, kai neišaiškinti arba užsikrėtę asmenys vėlai paguldomi į ligoninę, ypač gyvenantys blogomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pasitaiko atvejų, kai prižiūrėdamos savo vaikus, bei gamindamos maistą moterys užkrečia vaikus ar kitus šeimos narius vidurių šiltine.

Kaip vidurių šiltinė plinta organizme?

Vidurių šiltinės lazdelių su maistu ir vandeniu patenka į skrandį. Čia yra pirmasis barjeras, kuris gali jas sunaikinti (kai užkrato kiekis nedidelis ir skrandžio rūgštingumas normalus). Tačiau, kai sukėlėjų patenka daugiau arba užsikrečiama kartotinai, didesniu vandens kiekiu praskiedžiamos skrandžio sultys, lazdelių patenka į plonąją žarną, kur yra palankios sąlygos joms būti. Jos pradeda daugintis ir įsiskverbia į plonosios žarnos gleivinės limfagysles bei limfmazgius. Limfinė sistema — tai antrasis barjeras, sulaikantis bakterijas, tačiau susikaupęs labai didelis jų kiekis prasiveržia į kraują ir sukelia bendrą organizmo apsinuodijimą vidurių šiltinės endotoksinu bei karščiavimą. Iš žūvančių vidurių šiltinės bakterijų išsiskiria toksinas, kuris veikia centrinę bei vegetacinę nervų sistemas ir sukelia “tifinę” būklę, sutrikdo organizmo medžiagų apykaitą, termoreguliaciją, sekreciją, kraujo apytaką ir kt.

Antrojoje ligos pusėje infekcinis procesas pradeda silpnėti. Kraujyje, veikiant specifiniams antikūnams, mažėja vidurių šiltinės bakterijų kiekis, kuris fiksuojamas audiniuose: blužnyje, limfmazgiuose, kepenyse, plaučiuose, kaulų čiulpuose. Gausiau iš kepenų, inkstų bei kitų liaukų išsiskyrusios bakterijos pašalinamos su išmatomis, šlapimu, seilėmis, skrepliais, prakaitu, o žindymo laikotarpiu – su pienu. Tačiau kartais organizmas ne visiškai išsivalo, bakterijų lieka tulžies latakuose, inkstų geldelėse ir kituose organuose. Susidaro tam tikra pusiausvyra tarp imunitetą turinčio organizmo ir patogeninio mikrobo. Jei pusiausvyra sutrinka, sveikimo periodu gali būti nauja  ligos banga. Apie 3-5% persirgusiųjų lieka ilgalaikiais bakterijų nešiotojais. Persirgusieji vidurių šiltine įgyja gana pastovų imunitetą, kuris kartais būna nepilnas (lieka bakterijų nešiotojais).

Vidurių šiltinės simptomai

Pradinis vidurių šiltinės ligos periodas trunka 7-23 dienas, vidutiniškai dvi savaites. Jo trukmė priklauso nuo sukėlėjų kiekio ir organizmo individualių ypatybių. Kai yra vandens kilmės epidemija, bakterijų patenka daug mažiau, todėl pradinis periodas trunka apie tris savaites. Be to, vienu metu ir tuo pačiu būdu užsikrėtę keli žmonės suserga ne tą pačią dieną. Tai priklauso nuo organizmo reaktyvumo, skrandžio barjero, imuniteto stiprumo ir kt.

Vidurių šiltinė dažnokai prasideda iš lėto. Pradeda skaudėti ir svaigti galva, didėja bendras silpnumas, atsiranda nuovargis ir abejingumas, sutrinka miegas, dingsta apetitas. Vakarais krečia šaltis ir vis didėja temperatūra, o po 4-6 dienų ji pasiekia 39-40°C. Pirmąsias kelias dienas daugelis individų negaluodami dirba, nes iš ryto temperatūra būna nedidelė. Didėjant temperatūrai, stiprėja galvos skausmas, atsiranda nemiga, bendras silpnumas ir vangumas. Maždaug po savaitės gali pasireikšti “tifinė” būklė, žmogus pasidaro užsidaręs, kliedi, sutrinka jo sąmonė. Pradeda vyrauti virškinimo sutrikimai. Dažniausiai viduriai užkietėja, rečiau viduriuojama 1-3 kartus per parą, pučia vidurius. Atsiranda noras nevalgyti, gerti tik skysčius, o kartais, suvalgius per jėgą, išvemiama. Neretai esti sausas kosulys. Kartais šiek tiek skauda gerklę arba kraujuoja iš nosies. Tai klaidina ne tik ligonį, bet ir gydytoją, nes simptomai panašūs į gripą.

Pirmąją savaitę:

Pirmąją vidurių šiltinės ligos savaitę pastebimas tam tikras indvido abejingumas, oda sausa, pablyškusi, tik šiek tiek paraudę skruostai, lūpos sukepusios, liežuvis su baltu apnašu, raudonais kraštais ir galu, kiek šustelėjęs, jo šonuose – dantų atspaudai. Pilvas papūstas, neskausmingas.

Antrąją savaitę:

Antrąją ligos savaitę būklė pasunkėja, temperatūra visą laiką didelė. Sergantis žmogus abejingas, sąmonė sutrikusi. Naktimis individas kliedi, jį kankina galvos skausmas ir nemiga. Tai ligos įkarštis: dar sustiprėja ankstesni ligos simptomai ir atsiranda naujų, išryškėja tikras šiltinės vaizdas: paaštrėja veido bruožai, oda dar labiau išblykšta, lūpos suskyla, liežuvis sausokas, raudonas, kartais primena keptą mėsą, suskirdęs arba apsinešęs storu pilku apnašu, jo šonuose dantų atspaudai. Pilvas būna dar daugiau išsipūtęs bei jaučiamas dujų susikaupimas (meteorizmas). Sergant vidurių šiltine tuštinamasi 2-4 kartus per parą būdingomis, primenančiomis “žirnių sriubą”, išmatomis. Individo kūno masė mažėja.

Dažniausiai 8-10-ą ligos dieną pilvo, krūtinės, šonų ir nugaros odoje atsiranda kelios arba keliolika rausvų, šiek tiek iškilusių virš paviršiaus, segtuko galvutės dydžio rozeolių. Rozeolės būna 3-4 dienas; vienos išnyksta, kitos atsiranda, ypač ligai paūmėjus. Kartais, net sunormalėjus temperatūrai, dar pasirodo viena kita rozeolė. Toks odos bėrimas yra labai svarbus simptomas, nes, jam pasirodžius, vidurių šiltinės diagnozė galutinai paaiškėja.

Trečiąją savaitę:

Trečiąją ligos savaitę užsikrėtęs asmuo dar karščiuoja ir neretai viduriuoja “žirnių sriubos” išvaizdos išmatomis. Šiuo laiku jo būklė būna sunkiausia. Nuo ilgo karščiavimo ir badavimo ligonis daugiau sublogsta, labiau išblykšta veidas, jo bruožai dar paaštrėja, delnų ir pėdų odos raginis sluoksnis pagelsta dėl čia susikaupusio karotino. Ryškiausiai pakinta žarnos: susidaro opos, prasideda žarnų sienos raumenų tonuso nusilpimas, meteorizmas. Šiuo ligos periodu kai kuriems individams pradeda gausiai kraujuoti iš žarnos. Pilvo, krūtinės ir nugaros odoje atsiranda naujų rozeolių. Trečiosios savaitės pabaigoje temperatūra labai svyruoja, rytais, šiek tiek sumažėja.

Ketvirtąją savaitę:

Ketvirtąją ligos savaitę, temperatūra dar daugiau svyruoja, rytais sumažėdama iki 37°C, vakarais vėl padidėdama, bet kasdien pora dešimtųjų laipsnio mažiau. Ligonis pradeda labai prakaituoti. Pilvo odoje atsiranda smulkių prakaito lašelių po epidermiu. Išnyksta “tifinė” būklė, praskaidrėja sąmonė, pagerėja miegas, mažėja meteorizmas, pamažu gerėja apetitas, sunormalėja viduriai. Ketvirtosios savaitės pabaigoje temperatūra sunormalėja.

Penktąją savaitę:

Penktąją ligos savaitę sergantysis pradeda sveikti, daug valgo, gerai miega, kūno masė didėja, jėgos stiprėja, sunormalėja sutrikusios organizmo funkcijos. Tačiau šiuo periodu liga kartais recidyvuoja ir atsiranda vėlyvųjų komplikacijų. Daugelis sveikstančiųjų dar išskiria vidurių šiltinės lazdelių su išmatomis, rečiau su šlapimu.

Būdingiausios vidurių šiltinei yra žarnų komplikacijos: pilvo pūtimas, žarnų nepraeinamumas, kraujavimas. Komplikacijos pasireiškia trečiąją ligos savaitę, kai žarnų opos būna giliausios.

Vidurių šiltinės diagnozavimas

Labai svarbu kuo skubiau diagnozuoti vidurių šiltinę bei pradėti gydymą. Patikimiausias diagnozės metodas – bakteriologinis kraujo tyrimas. Tyrimas pasėliui imamas iš kraujo, o ligai progresavus – iš išmatų. Taip pat, diagnozuojant vidurių šiltinę, naudojami serologiniai bei imunologiniai tyrimų metodai.

Vidurių šiltinės panašumas į kitas ligas

Daugelio infekcijų simptomai panašūs į vidurių šiltinės. Kvėpavimo takų infekcijų (ypatingai pirmąją vidurių šiltinės ligos savaitę);

Vidurių šiltinės gydymas

Svarbiausia gydymo priemonė yra antibiotikai, taip pat skiriama organizmo intoksikaciją mažinančių, organizmo reaktyvumą didinančių, medžiagų apykaitą reguliuojančių, kraujotaką gerinančių priemonių. Esant intensyviam karščiavimui, dėl išprakaituotų mineralų būtina atstatyti elektrolitų balansą.

  • Ciprofloksacinas
    • 500-750 mg (15 mg/kg) du kartus per parą 5-7 dienas.
  • Ofloksacinas
    • 300 mg du kartus per parą 5-7 dienas.
  • Ciprinolis
    • 200-400 mg į veną kas 12 valandų.
  • Cefriaksonas
    • 1 g į veną kas 12 valandų.
  • Cefiksimas
    • 500-750 mg (15 mg/kg) du kartus per parą 5-7 dienas.
  • Azitromicinas
    • 8-10 mg/kg 7 dienas.
  • Amoksicilinas
    • 500 mg-1g 3-4 kartus per parą.
  • Ampicilinas
    • 500 mg-1g 4 kartus per parą.

Gydymo efektas pasireiškia jau po keletos parų. Sumažėja organizmo intoksikacija, galvos skausmas, atgaunama sąmonė, išnyksta “tifinė” būklė, sumažėja temperatūra.

Apsauga nuo vidurių šiltinės

Svarbiausia apsisaugant nuo vidurių šiltinės nuolat laikytis sanitarijos ir higienos normų, apsirūpinti tinkamu vandeniu, naikinti muses, kelti sanitarinę kultūrą. Būtina prieš valgymą ir maisto gaminimą plauti rankas. Vasarą labai svarbu išnaikinti muses butuose ir jų veisimosi vietose fizinėmis bei cheminėmis priemonėmis.

Apsisaugant nuo vidurių šiltinės svarbi asmeninė higiena. Taip pat svarbūs sekantys faktoriai:

  • Rankų plovimas su muilu, prieš gaminant valgį ar pasinaudojus tualetu;
  • Apsauga nuo musių, gaminant maistą;
  • Naudoti tik virintą vandenį, ypatingai jei jo šaltinis upė, šulinys ar ežeras.
  • Valgyti tik gerai išvirtas daržoves bei mėsą.
  • Poilsio metu, Pietų Amerikos, Afrikos bei Azijos šalyse, troškulio malšinimui naudoti fasuota vandenį.
  • Vykstant į Pietų Amerikos, Afrikos bei Azijos šalis rekomenduotina pasiskiepyti, tačiau rutininė vakcinacija nebūtina.