Karščiavimas

Karščiavimas

Karščiavimas

Karščiavimas, organizmo savisaugos reakcija į daugelį ligų, pasireiškianti kūno temperatūros pakilimu. Savotiškas prisitaikymo mechanizmas, suaktyvinantis organizmo apsauginę galią. Karščiavimą sukelia pirogenai. Pirogenai – mikrobai, jų nuodai, svetimi baltymai (tarp jų vakcinos, serumai), kai kurios cheminės medžiagos, patenkančios į organizmą, sergant infekcinėmis ir neinfekcinėmis (apsinuodijimai, cheminis dirginimas) ligomis. Apskritai karščiavimas organizmui naudingas, bet kartais gali padaryti ir žalos. Sunkiau susirgus nuo karščiavimo gali sutrikti kitų organų bei sistemų funkcijos; nervų sistemos (galvos skausmas, svaigimas, sąmonės aptemimas), širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos (padažnėja širdies ritmas ir kvėpavimas), pakinta medžiagų apykaita, inkstų funkcijos. Temperatūra paprastai priklauso nuo pirogeninių medžiagų kiekio, bet daugiau kaip 40,5—41 °C retai pakyla. Tik ką gimę kūdikiai, pagyvenę ir seni žmonės mažai karščiuoja.

Yra 3 karščiavimo stadijos: temperatūros kilimas (ligonį krečia šaltis), temperatūros laikymasis, kai ji būna netoli maksimalios ir maksimali (ligonio oda parausta, atsiranda karščio pojūtis), ir temperatūros kritimas, kuris gali būti staigus, vadinamoji krizė, arba lėtas. Sergant įvairiomis ligomis karščiuojama nevienodai. Tai aiškiai matyti iš įvairių temperatūros kreivių. Be to, jos turi diagnostinės vertės (pvz., maliarijai būdingi periodiški, staigūs temperatūros kilimai ir kritimai; plaučių uždegimui būdingas temperatūros apie 39—40 °C laikymasis tam tikrą laiką).

Dirbtinai mažinti ligonio kūno temperatūrą nedera, o kartais net žalinga, todėl be gydytojo patarimo vartoti karštį mažinančių vaistų negalima.